Aš galiu, aš protingiausias/ia, kokie kiti nevykėliai, man šitas darbas per prastas – iš tokių ir panašių pasisakymų sužinome apie jų autoriaus didybę. Nė neabejoja – nėra geresnio už jį. Jam nereikia nieko pasiekti ar padaryti, kad įrodytų savąjį šaunumą, nes jis jau gimė tobulas, nušvitęs, beveik pusdievis.
Deja, megalomanija visuomet slepia mažą vaiką viduje, įsivaizduojantį, jog visi privalo paklusti jo papūstoms lūpytėms ar pykčio priepuoliui, trypiant kojelėmis, kaip kažkada į tai reagavo jo tėveliai. Būti, dirbti ar gyventi su išpūstos savivertės persona – pragaras.
Kodėl verta susimąstyti, jog pernelyg garsiai šaukti apie savo šaunumą dažniausiai yra kvailumo išraiška? Kodėl esame įvairiausių jėgų kasdien raginami būtent taip kvailai elgtis? Kodėl per amžius gyvavo tiesa, jog apie žmogaus vertę turi byloti jo darbai? Kas yra tikroji savivertė?
Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.
view more