Darbdavys moka nepakankamai. Viršininkai elgiasi lyg konclagerio prižiūrėtojai. Viskas protu nesuvokiamai brangu. Politikai nieko daugiau nedaro – tik egoistiškai vienas kitam įrodinėja savo pranašumą. Visi, kas prie valdžios, korumpuoti, jų nagai tik į save lenkti. Merginos – savanaudės, siekiančios išnaudoti vaikinus. Vaikinai – kelmai, nevykėliai, mamų sūneliai. Universitetai ir jų programos netikę. Gero darbo nesurasi. Stereotipinių skundų sąrašas begalinis. Tuo pačiu nepatenkinti Vilniuje, Šiauliuose, Kintuose ar Kavarske. Nesvarbu, kad mokslo žmonės net užkimę tvirtina, kad žmonija niekada geriau negyveno nei šiandien, bet mums jų išvedžiojimai nė motais.
Nuo kada ėmėme tikėti, kad kažkur po šia saule egzistuoja gyvenimas be vargo ir rūpesčių? Kaip atsikratyti šio vaikiško lūkesčio? Kaip įsisąmoninti, jog gyvenimas yra sunkus tol, kol jo pakilimų ir nuokryčių nepriimame kaip natūralios tėkmės?
Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.
view more