Žinoma pasaka apie princą, paverstą rupūže, ir jį savo meile atkerinčią merginą, tarsi byloja, kad atsidavimas kaprizingam, nepatraukliam, kito gyvenimo sąskaita gyvenančiam padarui ar reikalui - didi vertybė. Ar tai tiesa? Ar kentėjimas poroje su smurtaujančiu, priklausomybėms vergaujančiam asmeniu ir tikėjimas, kad šis stebuklingai pasikeis, nepajudindamas nė piršto, - dorybė? Ar laikymasis įsikibus beviltiškų darbų ar verslų - išminties požymis? Beveik kiekvieno gyvenime yra rupūžė, kuria nežinia kodėl tikime, jog ji sukurs stebuklą. Kokie klijai laiko mus prie šio nesimpatiško, išnaudojančio padaro? Kodėl aukojame jai savo gyvenimo laiką ir jėgas? Kodėl leidžiamės jos apgaudinėjami? Ved. - Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.
view more