Tas bauginantis žodis „vienatvė“. Maži vaikai bijo likti vieni, sekioja suaugusiems iš paskos, kabinasi išeinantiems tėvams į skvernus, nes jiems atrodo, jog vieni neišgyvens nei valandos. Net miegoti nesugeba vieni iki paauglystės. O paauglys mamos ar tėčio glėbį iškeičia į monitoriaus ekraną, kur nuolat su kažkuo bendrauja. Nei akimirkos nebūna su savimi.
Vienatvė nepažini. Neprijaukinta. Vos tik gyvenimas stumteli iš tėvų namų, tuoj pat įsikimbama pirmų pasitaikiusių santykių. Net jei santykiai sekinantys, smurtingi – liekama juose. Nes paniškai bijome vienatvės.
Kaip įveikti vienatvės baimę? Priimti jos neišvengiamumą ir vienatvėje atrasti save?
view more