Jauni žmonės žingeidūs – studijuoja ir kaupia vieną po kito diplomus, lankosi įvairiuose tobulėjimo seminaruose, keliauja pažindami vis daugiau šalių. Ir daugelis puikiai jaučiasi „sėdėdami tėvų kišenėje“ metų metus. O kai gyvenimas juos neišvengiamai stumteli į darbo rinką, jaučiasi išskirtinai vertingais specialistais. Ieško darbo, kur ir toliau galėtų tobulinti savo asmenybę, tenkinti smalsumą ir už tai neabejotinai turėtų būti dosniai apdovanoti pinigais, lengvatomis, komfortiškomis darbo sąlygomis. Ieško jaukių tėvų namų pakaitalo ir, tiesą sakant, neketina nieko duoti kitiems. Burnoja ant nesupratingų, jų unikalios asmenybės neįvertinančių darbdavių, keičia darbus, vis neatrasdami savęs.
Kur slypi šių žmonių problema? Jie taip ir nesubrendo? Ar tiesiog užaugo nieko neketinančiais duoti vartotojais? Nuolat alkstantys informacinio, emocinio maisto „gegužiukai“? Ar galima išmokti ne tik imti, bet ir duoti?
view more