O prasideda viskas nuo lyg ir nekaltų tėvų paguodos žodžių: „Nieko tokio! Nieko čia nenutiko!“ Ir trindamas kraujuojantį kelią ar stovėdamas šukių krūvoje vaikas gauna pamoką – jo pojūčiai ir jausmai klaidingi. Taip mes mokomės ignoruoti realybę ir gintis nuo skaudžių išgyvenimų. Kuo daugiau skausmo, tuo daugiau gynybos. Išmokstame nepastebėti daugybės ženklų, įspėjančių apie pavojų, ignoruojame šalia esančių žmonių išgyvenimus. Gyvename pusiau primerktomis akimis arba su akidangčiais.
Kokios mūsų nepakankamo sąmoningumo pasekmės? Ar galima įveikti savo gynybiškumą ir plačiai atsimerkus priimti gyvenimą su visomis jo spalvomis?
view more