Niūrūs veidai, nepasitenkinimo kupinos kalbos, nuo gyvenimo naštos sulinkę kojos ir pakumpę pečiai. Tai – ne siaubo ar katastrofų filmo vaizdai. Tai – mūsų kasdienybė.
Piktinasi jaunuolis, kad Lietuva tikra provincija ir nėra jokių perspektyvų, bamba senolis, kad šlovinga praeitis dingo, o dabartyje nieko gero nematyti. Kai kurie įvaldę meną graužti, kritikuoti save, kai kurie burnoja ant lemties, piktavalių žmonių. Statistika taip pat negailestinga: pirmaujame savižudžių skaičiumi, alkoholizmo mastais.
Kodėl neišmokstame tiesiog gyventi ir kurti? Kodėl mums visko negana, nepakanka, netaip? Kokios priežastys lemia nuolatinį nepasitenkinimą, apatiją, baimingumą? Ar esame savo kančioje unikalūs? O gal įmanoma išbristi iš niurzgėjimo melancholijos? Gal nepasitenkinimą ir liūdesį galime pakeisti džiugiu ir vaisingu gyvenimu?
view more