Nelaimingi vaikai, nusivylę jaunuoliai, skurstantys senoliai, patyčių scenos mokyklose… Kodėl abejingai praeiname, o dažnai net ir nepastebime kitų skausmo, kančios, ašarų? Įtraukę galvą į pečius skubame pro šalį, kai netoliese spardomas žudikų vaitoja žmogus. Užuot pravėrę langą ir sudrausminę siautėjančius girtuoklius, užtraukiame langų užuolaidas ir išjungiame šviesą.
Abejingumas ar baimė? Ar visada „savi marškiniai arčiau kūno“? Kas lemia tokį baikštų elgesį? Ar galime kažką pakeisti? Ar turime laukti, jog viską sutvarkys kažkas galingas?
Kokios abuojumo pasekmės, kokią kainą sumokame?
view more