Sutikime, kad neretai mąstome apie save taip, lyg būtume išskirtinė visagalė būtybė. Įsivaizduojame, jog viskas gyvenime įmanoma ir pasiekiama. Tereikia labai norėti ir pasistengti. Kaskart susidūrę su kliūtimi karčiai nusiviliame, lyg nuolatinė sėkmė būtų savaime suprantamas dalykas. Pasižadame sau ir kitiems kalnus nuversti, stengiamės, o neįveikiam nei kalvos. Tuomet barstome galvą pelenais ir jaučiamės niekam tikę. Taip ir siūbuojame nuo vieno kraštutinumo prie kito.
Ar tikrai žmogus visagalis? O gal svarbu suvokti savo galimybių ribas, kad galėtume džiaugtis gyvenimu ir savo pasiekimais? Kaip teisingai prisiimti atsakomybę ir neužsiversti ant pečių Dievo naštos?
view more